Jau du metai esu Kėdainių kultūros centro projekto ,,Gyvenimo spalvos“ dalyvė. Per tuos metus daug išmokau.
Piešti norėjau visada. Esu kaimo vaikas. Gamtos grožį ir stebėjau, ir tyrinėjau. Vėliau atsirado šeimą. Vyras, vaikai, darbai…vėl nebuvo kada.
Pirmą kartą pabandžiau piešti prieš trisdešimt metų. Nežinojau nuo ko pradėti. Nusipirkau baltų aliejinių grindų dažų, skiediklio, pigmentų, statybinio kartono…ir tapiau. Man atrodė – buvo neblogai.
Vėliau išdrįsau sudalyvauti kasmetinėje tautodailininkų parodoje. Apėmė azartas. Piešdavau net naktimis. Tačiau trūko žinių. Pirkau knygas, žurnalus, ir vis bandydavau tapyti, tapyti…
Domino ir kitos dailės rūšys, technikos: keramika, gobelenas, grafika, tapyba ant stiklo, papuošalų, lėlių kūrimas. Vilniuje lankiau ir privačias tapybos pamokas.
Prieš dešimt metų atsirado sodas ir dailė ,,pabėgo“. Tačiau tapyti labai norėjosi, o iš kažkur atplaukė eilės.
Man jau 70 metų. Kiek liko nežinau, tačiau visiems pasakiau-dabar piešiu. Aš išlaisvėjau ir išdrįsau: piešiu, tapau kaip noriu.
Vitalija Sereikienė
Krūtinėje nenuoramos drugeliai
vėl skris per metų šėlsmą.
Man šaukia, lipk nuo debesio,
bet aš tik ten laiminga.
Ten tūkstančiai svajonių,
švelniais sparneliais moja,
Man nesvarbu, naktis ar rytas,
aš gaudyt jas išmokau.
Ir kai krentu į žemę
tempiu, kiek tiktai pakeliu.
kol jas visas išpildysiu,
man neužteks gyvenimo.
O aš ruošiuos gyventi,
ne vieną šimtą metų.
Net jei sraige aš būčiau
svajonėmis gyvenčiau.
