Broniaus Rudžio parodos „Tušo pėdos“ atidarymas

APIE BRONIAUS RUDŽIO PIEŠINIUS
Rudys yra ne piešiantis menininkas, o piešiantis piešėjas. Kad ir kaip banaliai skambėtų, tačiau piešimas jam yra matymo ir mąstymo, ir net gyvenimo būdas. Daugelis autorių piešinį pasitelkia tik kaip analitinę ar atpalaiduojančią priemonę, tik kaip padedantį ramentą ar papildomą instrumentą, o šiam piešėjui piešinys yra tikslas ir uždavinys (nors kažin ar jis pats taip skambiai ir vaikėziškai deklaruotų). Piešia jis net tuomet, kai konstruoja instaliacijas ar atlieka performansus. Piešinys ten pedagogiškai veikia ir kaip meduolis, ir kaip vėzdas. Jis ir auklėja, ir skatina – galvoti, regėti, skaityti, interpretuoti. Beje, panašiai pas mus (ne tik žiūrovų auditorijoje, bet ir pačių menininkų aplinkoje) iš esmės nėra suvoktas abstrakcionizmas, ypač geometrinė jo atmaina (su kuria tam tikrų sąlyčio taškų turi ir Bronius Rudys).
Antras momentas yra glaudžiai susijęs su pirmuoju – kaip grafito milteliai ar tušo skystis su popieriumi. Piešti iš tiesų galima įvairiomis priemonėmis. Net aliejiniais dažais ant drobės arba žymekliu monitoriaus ekrane. Rudys daugybę metų naudoja ir išnaudoja tokias tradicines medžiagas kaip popierių (visokiausio plauko jo variantus) ir grafitą, akvarelę ar tušą kaip pigmentus (su papildomais kitokių ir įvairių spalvų „pagardais“). Turbūt neįmanoma atspėti (su žvakele bent man šalia stovėti neteko – nors kaip piešėjas Rudys tikrai nėra slapukas), tačiau matant tą aistringą dažo ir plokštumos susijungimą stebina paradoksalus šio menininko kūrybos virtuoziškumas. Taip – jo piešinių visuma (o ir detalės) yra ne tik medžiagiška ar kūniška, bet netgi erotiška. Paaiškinti tai sunku, o gal ir neįmanoma, nes lygiai taip pat „sėkmingai“ kas nors papasakotų apie bučinio paslaptį ar prisilietimų elektrą.
Rudžio kūryboje analitinis pradas, iš-mąstymo būdu atsiradęs kūrinių pagrindas iš tiesų yra be galo svarbūs. Būtent dėl jų piešinys nėra tiesiog eskizas ar pagalbinė studija, o galutinis tvarinys per se. Būtent čia mūsų piešėjo ir italų transavangardo keliai „išsiskiria“... Todėl jis, būdamas savimi, gali dar garbingai kažkam kitkam ir atstovauti. O tiems piliečiams, kurie vis dar mėgsta priešinti juslinį ir loginį, emocinį ir racionalųjį pradus, galima priminti vengrų menininko Ernő Rubiko kūrinį – kubą (beje, dienos šviesą ir populiarumą išvydusį beveik tuo pačiu metu, kai Rudys Šiauliuose ir Lietuvoje pradėjo aktyvią savo kaip dailininko karjerą). Taip, jame reikia daug galvos sukimo ir netgi skaičiavimų, tačiau tame mechaniniame kubelių sukiojime esama ir karštos aistros. Tie, kas bandė įveikti šią užduotį, turėtų patvirtinti.

Dailėtyrininkas, parodų kuratorius, menininkas dr. Vidas Poškus

APIE PARODOS AUTORIŲ

Dailininkas grafikas Bronius Rudys gimė 1954 m. Vepų kaime, Panevėžio rajone. Lankė Karsakiškio aštuonmetę mokyklą, Subačiaus vidurinę mokyklą. Studijas baigė 1977 m. Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje, tuometinio Šiaulių K.Preikšo pedagoginio instituto, dailės katedroje.
Kūrybinės veiklos sritys: estampinė ir unikalioji grafika-piešiniai, instaliacijos, objektai, performansai. Parodose dalyvauja nuo 1977 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1986 m. Meno kurėjo statusas suteiktas 2005. Laisvas menininkas nuo 2014 m.

Autoriaus parodą bus galima apžiūrėti Kėdainių kultūros centre iki balandžio mėnesio